BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

„Kūnas - tai sodas, kurio sodininkas - mūsų valia“

2015-05-20 parašė gimnazijoszurnalistai

Kaip įsivaizduoji idealų savo paveikslą? Koks norėtum būti? Koks žmogus Tave kiekvieną kartą žvilgtelėjus į veidrodį pradžiugintų ir įkvėptų pasitikėjimo savimi? Savo rankose turime kur kas daugiau galių valdyti savo savijautą ir gyvenimo trukmę, nei galime įsivaizduoti. Kaip nurodo Pasaulinė sveikatos organizacija, 49 - 53% jos lemia žmogaus gyvenimo būdas.
Palangos senojoje gimnazijoje buvo atlikta anoniminė apklausa „ Gimnazistų gyvenimo būdas“, kurioje dalyvavo net devyniasdešimt 9-12 klasių moksleivių. Didžioji dalis gimnazistų dažniausiai stengiasi sveikai maitintis, reguliariai sportuoti bei miegoti bent 6-8h per parą, taip pat beveik kiekvienas valgo pusryčius - svarbiausią visos dienos patiekalą. I-IV gimnazistai nepritaria teiginiui, kad saldumynai ir įvairūs nesveiki užkandžiai yra svarbūs jų maisto racione. Tačiau nedžiugina tai, kad tik keli mokiniai gryname ore praleidžia 3-5h per dieną, nes netgi 3 valandas naudojasi kompiuteriu. Rytinė mankšta - taip pat opi problema. Vieni teigia, kad aktyvus mankštinimasis ryte – pernelyg didelis stresas dar miegančiam organizmui. Galbūt dėl miego trūkumo ar laiko stygiaus gimnazistai nedaro rytinės mankštos. Specialistai teigia, kad vos pusvalandis aktyvesnės fizinės veiklos kiekvieną dieną išlaisvintų mus nuo begalės šiuolaikinio gyvenimo nemalonumų.
Gydytojai, paklausti, kokia veikla sustiprintų žmogaus sveikatą ir pailgintų gyvenimą, pateikė daugybę atsakymų, tačiau populiariausi buvo šeši:
1. Dažniau mankštinkitės.
2. Meskite rūkyti.
3. Valgykite daugiau vaisių ir daržovių.
4. Mažiau valgykite greitojo ir riebaus maisto.
5. Mažiau nerimaukite ir daugiau linksminkitės.
6. Pakankamai miegokite.
7.Gerkite daug vandens (15ml vandens 0,45kg kūno svoriui).
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 80 proc. įtakos kūno masei turi mityba ir 20 proc. fizinis aktyvumas. Viena svarbiausių taisyklių teigia, jog suvartotą energiją, gautą su maistu, reikia išeikvoti. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis, patariama maitintis 4 kartus per dieną. Dar vienas svarbus pastebėjimas - judėjimas - biologinis organizmo poreikis. Anot „Impuls“ sporto ir sveikatingo klubo trenerės Giedrės Bernotaitės, sportas būtinas gerai savijautai, nuotaikai ir sveikatai. Fizinis aktyvumas mažina tikimybę patirti stresą, nerimą, depresijos simptomus. Judant mažėja tikimybė susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis.
Kaip teigia rusų publicistas ir literatūros kritikas Dmitrijus Pisarevas, „Protingas žmogus turi pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kad organizmas kuo rečiau triktų ir kuo rečiau būtų reikalingas remonto, o ne taisyti savo organizmą nelyginant sutrešusią ir skylėtą valtį bei kamšyti jo plyšius.“
Palangos senosios gimnazijos IIID klasės mokinės Eglė Jonikaitė, Gelmina Šumskytė ir Agnė Ronkaitytė

Rodyk draugams

„Man Lietuva- tai šalis, kurioje daug visko reikia, kur būtinas perversmas, kur reikia drąsiai kalbėti“, - mano Neringa Rekašiūtė

2015-02-02 parašė gimnazijoszurnalistai

Projekto „Mes.Moterys“ organizatorės Modesta Kairytė, Neringa Rekašiūtė, Beata Tiškevič-Hasanova

Projekto „Mes.Moterys“ organizatorės Modesta Kairytė, Neringa Rekašiūtė, Beata Tiškevič-Hasanova

Neringa Rekašiūtė, palangiškė, buvusi Senosios gimnazijos mokinė, Londone įgijusi fotografijos bakalauro laipsnį, Vilniaus universitete studijuoja politikos mokslus. Žinoma fotografė domina moters padėtis XXI amžiaus visuomenėje. Ji kritiškai pasisako prieš žiniasklaidos formuojamą moters kūno suvokimą ir neseniai , padedant bendraminčiams, įgyvendino socialinį projektą „Mes.Moterys“, sulaukusį didelio pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ši jauna, veržli bei ambicinga asmenybė - puikus pavyzdys, jog net ir užaugus mažame miestelyje, galima nemažai pasiekti.

1. Užaugai Palangoje. Ar šis miestas turėjo įtakos Tavo asmenybės formavimuisi?

Užaugau pusiau Šventojoje, pusiau Palangoje. Iš tiesų į Palangą persikėliau tik išsiskyrus tėvams,
kai man buvo 15 metų. Be abejo, abu šie miesteliai mano asmenybei turėjo didelės įtakos.
Atsimenu daug šviesių, gražių akimirkų, bet ir mažo miestelio slogučio ir klaustrofobijos.

2. Praėjo nemažai laiko, kaip esi baigusi Palangos senąją gimnaziją. Kokie Tavo atsiminimai
apie ją?

Labai įvairiapusiški. Su didele meile atsimenu savo klasę, kurios auklėtoja buvo mokytoja Aušra
Šeštokiene. Taip pat istorijos mokytoją Audrių Stonkų. Dar atsimenu arbatą valgykloje už 10
centų ir įdarytą kiaušinį bufete. Ar tai dar parduodama? Mano prisiminimų kakofonija: spalvos,
kvapai, raštai, garsai, veidai.

3. Dažnas mūsų dar būdamas mažas svajoja, kuo norėtų būti užaugęs. Kada Tu pajutai
potraukį fotografijai? Galbūt koks nors konkretus žmogus ar įvykis turėjo įtakos šiam
pasirinkimui?

Aš visada buvau meniška, vaidinau teatre, šokau, grojau pianinu, dalyvavau skaitovų konkursuose. Saviraiškos poreikis buvo itin stiprus, tačiau ir mokslai sekėsi gerai. Tad nugalėjo pragmatiškas požiūris, kaip mūsuose labiau ir priimtina: “Stok į “normalią” specialybę”. Tad įstojau į TSPMI, tačiau po trejų metų mečiau ir išvažiavau į Londoną mokytis fotografijos. Fotografija susidomėjau intuityviai - pasiėmiau kamerą į rankas ir tiesiog nebesinorėjo jos paleisti, pamačiau joje slypinčią didelę galią. Man patiko kalbėti vaizdais, tai atitinka mano pasaulėjautą.

4. Daugelis mano, kad norint tapti geru fotografu nereikia ypatingo mokslo, o pakanka tik
gebėjimo į dalykus pažvelgti kitu kampu. Ar sutinki su šia nuomone?

Manau, kad čia yra daug tiesos. Fotografija - labai demokratiškas užsiėmimas, prieinamas
beveik visiems. Gali kurti istorijas, mini etiudus net ir su išmaniojo telefono kamera. Man, kaip ir
visiems, prieš akis plyti tie patys vaizdai. Svarbiausia juos “pamatyti” nuotraukoje,išjausti. Svarbiausia- idėjos ir drąsa, o tai, kaip jas realizuoji - jau tavo pasirinkimas. Būti vidutinišku fotografu gali daugelis, kaip ir dirbant bet kurį darbą, tačiau tikrieji talentai vis tiek išsiskiria.

5. Prieš beveik ketverius metus metei mokslus Vilniaus universitete Tarptautinių santykių
institute ir išvykai mokytis fotografijos paslapčių į Londoną, kuriame, jaunų žmonių nuomone, yra daugiau perspektyvų .Kas turėjo įtakos tokiam Tavo sprendimui? Ar nesigaili žengusi tokį žingsnį?

Įtakos turėjo tai, kad buvau jauna ir iš karto po mokyklos baigimo neleidau sau pailsėti ir paieškoti savęs, o strimgalviais puoliau mokytis to, ko iki galo tikrai nenorėjau. Nesigailiu žengusi šį žingsnį, beje, šiuo metu grįžau pabaigti mokslus. Vien dėl to azarto, kad reikia pabaigti. Ir vėl nežinau, ar gerai padariau, bet iš esmės man patinka mokytis, dabar jau teliko mažiau nei pusė metų. Tad kodėl gi ne, tuo labiau, kad galiu ir dirbti, ir mokytis vienu metu.
Man to išvykimo reikėjo, daug ko išmokau, pagyvenau Londone, kuriame visko galima pasiekti daugiau. Taip pat praplėčiau savo suvokimą tūkstančiais procentų,sutikau žmonių, kokių Lietuvoje dar nėra. Man tai buvo pati geriausia, įdomiausia patirtis -kaip galima jos gailėtis? Aš noriu išgyventi viską maksimaliai ir labiausiai gailiuosi, kai trūniju vienoje vietoje.

6. Vis dėlto grįžai į Lietuvą. Ar šį sugrįžimą galima vadinti meilės bei ištikimybės gestu savo tėvynei, o gal parvykai skatinama visiškai kitų priežasčių?

Grįžau, nes pamilau žmogų. O drauge su meile prieš akis iškilo ir visai puikus gyvenimas
Lietuvoje. Ir tikrai taip ir yra: man čia šiuo metu labai patinka. Dirbu, mokausi, kuriu, dalyvauju,
atrandu. Man Lietuva - tai šalis, kurioje labai labai daug visko reikia, kur būtinas perversmas,
kur reikia drąsiai kalbėti, kur to labai trūksta. Lietuvoje apstu emocinių, psichologinių
visuomenės problemų. Žiniasklaida mus maitina idiotinio lygio informacija, kuri balansuoja tarp
Rusijos veiksmų ir seksualumo bombų prie Baltojo tilto.

7. Tas, kas domisi tavo kūryba, tikriausiai netruko pastebėti, kad dažniausiai fotografuoji
moteris, neretai nuogas. Ar nebijojai sulaukti neigiamų komentarų iš žmonių, kurių manymu, tai pernelyg vulgaru?

Man nerūpi žmonės, kurie mano, kad tai vulgaru - jie yra visiškai neteisūs. Moters kūnas nėra
vulgarus. Dažnai viskas priklauso nuo pateikimo, o savo nuotraukose aš gilinuosi į moters esmę, į
sielą, kūnas tėra forma turiniui. Tai ir stengiuosi pasakoti savo darbais. Ir apskritai, moters kūnas
- jos nuosavybė. Ypač bažnyčios kišimasis į moters kūno valdymą yra tiesiog neįtikėtinai stiprus
Lietuvoje.

8. Spalio 30 dieną įvyko projekto „Mes.Moterys“ pristatymas, inicijuotas Tavo, aktorės ir
laidų vedėjos Beatos Tiškevič-Hasanovos bei komunikacijos specialistės Modestos Kairytės
pastangomis. Visoje Lietuvoje jis sulaukė didelio atgarsio. Kaip kilo šio projekto idėja? Ar
jis pateisino Jūsų lūkesčius?

Idėja kilo labai spontaniškai iš mūsų su Beata noro bendradarbiauti. Jautėme, kad
Lietuvoje negatyvus kūno suvokimas yra labai gajus, jis formuojamas žiniasklaidoje, ir norėjome
atsiimti dalelę viešosios erdvės, taip parodyti, kad mums Lietuvoje labai reikia sveiko savo kūno
priėmimo, meilės sau skatinimo. Šio socialinio projekto metu 12 drąsių ir gražių moterų, kurių amžius nuo 20 iki 50 metų, apnuogino ne tik savo kūną, jos atskleidė savo gyvenimo istorijas, norėdamos paskatinti visuomenę priimti kiekvieną moterį visų pirma koncentruojantis į jos unikalią istoriją ir asmenybę, o ne į kūną. Šis projektas pranoko visus visus lūkesčius. Mes labai tikėjome
šia idėja, tačiau toks pasisekimas visgi nustebino. Bet tai buvo ženklas, kad Lietuvai to labai
reikėjo. Šiuo metu “ Mes.Moterys” keliauja per Lietuvos miestelius, mes susitinkame su
moksleivėmis, jaunomis merginomis, kalbamės apie savęs priėmimą, savivertės kėlimą,palaikymą. Tai pati nuostabiausia patirtis. Prieš tai net nublanksta pasaulyje pasiektas pripažinimas.

9. Įdomu tai, kad šiame projekte pasiryžo sudalyvauti neretai gana kukliomis ir nedrąsiomis
laikomos mūsų šalies moterys…

Mūsų moterys nėra nei nedrąsios, nei kuklios - tiesiog patogu jas tokiomis laikyti ir taip
vaizduoti. Mums reikia drąsių moterų, nes jos yra ateitis, jos savo drąsa gali pakeisti pasaulį į
daug nuostabesnę vietą visiems drauge egzistuoti. Moteris, kurios norėjo dalyvauti projekte,
labai labai gerbiu - jos yra pionerės Lietuvoje. Ir tikiu, kad mūsų pėdomis patrauks daug įkvėptų
moterų. Aš šio projekto tikrai nelaikau avantiūra. Tai labai gerai apgalvotas, iškomunikuotas,
svarbią žinutę nešantis žingsnis.

10. Daugelis įsivaizduoja, kad menininkų kasdienybė nudažyta įvairiomis spalvomis. Vis dėlto,
kaipgi atrodo eilinė Tavo diena?

Šiuo metu esu be galo užsiėmusi su mokslais, artėja egzaminai ir darbų pridavimai. Todėl mano
dienotvarkė pakankamai monotoniška - skaitymas, rašymas iki išnaktų. Tačiau labai įdomu
keliauti su „Mes.Moterys“ projektu po Lietuvą. Neseniai buvau Ukmergėje, tai buvo
nuostabi patirtis.

11. Neringa, turbūt susimąstai, kuo gyvensi po 10 metų. Kokią save įsivaizduoji? Ar turi
konkrečių tikslų ateičiai?

Noriu būti šauni, pilnavertišką gyvenimą gyvenanti antropologė/fotografė/menininkė.

12. Šiandien jauni žmonės skatinami anksti pradėti mąstyti, kokiu keliu norės žengti
gyvenime. Turint galvoje tai, kad po 3 studijų metų Vilniuje išvykai į Londoną siekti kitų
tikslų, ko galėtum palinkėti tiems, kurie dar nėra tvirtai apsisprendę dėl savo ateities ir
bijo suklysti?

Nebijoti suklysti. Klysti labai labai reikia. Linkiu tai ypač suprasti mokyklose, kuriose klydimas
yra įvertinamas dvejetais. Tai labai neteisingas požiūris, dėl to moksleiviai darosi nekūrybiški,
stabarėja. Pasaulis labai pasikeitė, laikas iš pamatų keisti ir sistemas.

Gabija Kriščiūnaitė, Gretė Kriščiūnaitė,
Palangos senoji gimnazija, IIID kl.

Rodyk draugams

Moksleivių poezijos ruduo Palangoje

2014-11-17 parašė gimnazijoszurnalistai

Palangos senojoje gimnazijoje spalio17 dieną įvyko šventė „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje 2014“. Jau šešiolikti metai jaunieji poetai iš įvairių miestų pristato savo kūrybą bei varžosi dėl geriausiųjų titulo. Šventės idėjos autorė - lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė. 1998m jai kilo idėja Senojoje gimnazijoje atgaivinti tarpukario Lietuvoje gyvavusias Žemaitijos gimnazijų literatų sambūrio tradicijas. Tuose susibūrimuose užsimezgusi jaunųjų kūrėjų draugystė kartais peraugdavo į tikrą dvasinį suokalbį.
Šių metų šventė buvo skirta lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui, todėl renginį pradėjo poetinės kompozicijos „Amžiaus kodas: K. Donelaitis“ jaunieji skaitovai. Šventėje savo kūrybą skaitė ir mokinių poeziją vertino buvęs Senosios gimnazijos mokinys rašytojas Tomas Dirgėla, kuris besimokydamas gimnazijoje yra tapęs šios šventės laureatu. Taip pat džiugu buvo matyti kitą šventės svečią ir komisijos narę gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją ekspertę rašytoją Eleną Karnauskaitę. Šiais metais konkurse dalyvavo jaunieji poetai ne tik iš Palangos, bet ir iš Kretingos Pranciškonų bei Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijų. Pagrindiniame konkurse nugalėtoja tapo gimnazistė iš Klaipėdos Rūta Kvaščevičiūtė. Džiugu, jog antrąsias vietas užėmė Palangos senosios gimnazijos poetės: Severija Vaičiulytė ir Julija Stonkutė, o trečiąją vietą laimėjo klaipėdietis Gabriel Borta. Be prizų neliko ir merginos, užėmusios 4-ąsias vietas – kretingiškės Augustė Tamašauskaitė ir Gabrielė Bružaitė bei Palangos gimnazijos mokinė Diana Jurgutytė. Vieno eilėraščio konkurse pirmąją vietą užėmė pati jauniausia dalyvė - Palangos gimnazistė Beatričė Karpovič. Jaunoji poetė Julija Stonkutė paklausta, kas įkvepia kurti, atsakė, kad eilėraštis gimsta netikėtai, tarsi pats ją „susiranda“, o jei nėra galimybės užrašyti, eilėraštį „nešasi“ į namus.
Po konkurso šventės dalyviai nenuobodžiavo: jie turėjo galimybę išmėginti rašymą plunksna senoviniu gotikiniu šriftu bei išsiburti, į kokį K. Donelaičio poemos „Metai“ veikėją jie panašūs. Renginio nuotaika buvo puiki: kiekvienas jaunasis poetas ir jo mokytojas buvo apdovanoti vertingomis knygomis bei rudeninių lapų vainikais. Tikimės, kad tarp jaunųjų kūrėjų užsimezgė prasmingas dvasinis ryšys ir kad ši šventė šildys dalyvių širdis dar ne vienerius metus. Gal kada nors Palangoje užauginsime naująjį Kristijoną Donelaitį?

Emilė Navickaitė, Palangos senosios gimnazijos IIIE klasės mokinė

Rodyk draugams

Apie Palangą, gimnaziją ir kūrybą

2014-11-17 parašė gimnazijoszurnalistai

Tomas Dirgėla, buvęs Palangos senosios gimnazijos mokinys, kūrybinį kelią pradėjęs būtent joje, šiandien yra žinomas rašytojas, stebinantis ne vieną skaitytoją. Nors 2012 m. pavasarį Lituanistikos fakultete vykusio „Literatūrinio pavasario“ metu buvo apvilktas Poeto paltu, juo, anot rašytojo, šildosi retai. Dramines miniatiūras ir pasakėčias autorius kuria savitai, žaismingai perdirbdamas, parodijuodamas iškilių literatūros klasikų – Kristijono Donelaičio, Vinco Krėvės, Maironio, Jono Biliūno ir kitų – kūrybą. Jo kūriniai publikuojami literatūrinėje spaudoje: leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ . „O tempora!“ – tai pirmoji Lietuvos edukologijos universiteto literatūrologijos studento T. Dirgėlos trumpųjų dramų ir pasakėčių knyga, susilaukusi atgarsio literatūros pasaulyje.
Rašytojas mielai sutiko pasidalinti mintimis apie Palangą, Senąją gimnaziją ir kūrybą.

1. Užaugai Palangoje. Ką Tau davė šis miestas prie jūros?

Baisiai patikdavo pėdinti po miestą ar pajūriu vėlyvais vėlyvo rudens bei žiemos vakarais, kai prasilenki vos su vienu kitu vaikštinėtoju. Tie vieniši pasivaikščiojimai daug ką dovanodavo, ne tik slogą. Gal tokiu būdu jūra drauge su žiemine Palanga mane ir užaugino kaip ramumos mėgėją, nes karts nuo karto ir pačiam patinka kur vienam pavaikštinėti ar tiesiog pabūti su savimi. O ir rašalas kompiuterio ekrane gausiausiai liejasi, kai aplink ramu it kokiam rudenėjančiam pajūry.

2. Sugrįžti į gimnaziją jau kaip rašytojas. Kokie įvykiai, nuotykiai asocijuojasi su gimnazija? Kokie Tavo prisiminimai apie ją?

Gimnazijoje buvau krepšininku, vėliau poetu, paskui juodai akis besidažančiu velniai žino kuo (kad ne velniu, tai tikrai), po to skiauterėtu panku, o dvyliktą klasę baigiau mušdamas būgnus ir vėl poetaudamas – visi metai gimnazijoje buvo it koks vienas smagus nuotykis, prieš kurį ir pats Guliveris kilstelėtų kepurę, sugrįžęs iš savo kelionių.
Ne kiekviena mokykla šitaip jaukiai augina (o ir užaugina!) kuriantį žmogų, kaip Senoji. Tikiuosi, kad ir toliau bus palaikomi eiliuotojai, prozuotojai bei kiti personažai. O ir pats niekada nepamiršiu, iš kur atėjau.

3. Kada pajutai norą rašyti? Kas paskatino? Kas Tau yra didžiausias kūrybos įvertinimas?

Gal penktoj, o gal dar paskutinėj pradinės mokyklos klasėj pradėjau kažką eiliuoti. Po kurio laiko padariau nemažą pauzę, kol pakliuvau į mokytojos Jūratės (Galinauskienės – Dirg. past.) klasę – tuomet eilės liedavosi it kokiam prekybos centre prieš didžiąsias žiemos šventes. Ši mokytoja ir skatino toliau kurti, vienus tekstus „paraudonindama“, prie kitų prirašydama „Puiku“… Šiandien galiu drąsiai mintyti, jog josios buvau nukreiptas labai jau tinkama linkme, o ne į kokią kairę.
Neseniai, po apsilankymo gimnazijos šventėje „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“, gavau be krašto šiltų žodžių iš savo jau minėtos lietuvių kalbos mokytojos. Kol kas tatai, manau, ir esantis didžiausias įvertinimas, didėlesnis ir už kokį gerą apžvalgininko žodį kultūrinėje spaudoje ar pagyrimą iš plunksnos brolelių.

4. 2013 m. išleista pirmoji tavo knyga ,, O tempora!‘‘. Kokia šios knygos reikšmė Tau? Ar ji pateisino lūkesčius?

Pirmąją knygelę būtų galima banaliai palyginti su pirmąja meile – gal ir nenusisekusi, bet visgi pirmoji. Iš to pasimokai, ko geriau nebedaryti ateity, kad identiškas likimas neištiktų ir antrosios.
Būsiu atviras – maniau, po knygos pasirodymo pasipils įvairių įvairiausios premijos (tarp jų – ir Nobelio literatūros), bet kur tau! „Rašytojas planuoja, o Kritikas juokiasi“,- kaip sako kūrėjų liaudies patarlė.

5. Daugelis kūrėjų nemėgsta būti lyginami su savo kolegomis. Ar tai, kad Tavo rašymo stilius lyginamas su Juozo Erlicko, Kosto Ostrausko stiliumi, sukelia negatyvių emocijų, o gal, atvirkščiai, skatina kurti toliau?

Pradžioje palyginimai su pripažintais autoriais skatina judėti toliau, tai didžiulis stimulas nesustoti. Tačiau laikui bėgant veik kiekvienas rašantysis vis labiau norėtų tokių sugretinimų atsikratyti, rašyti savaip, o ne „kaip kažkas“. Kadangi šiandien prirašyta bene visko įmanomo, norint pasirodyti originaliam reikia būti arba su keliais papildomais varžteliais, arba su pastarųjų trūkumu.

6. Pasigirsta nemažai nuomonių, jog dabartinė mokyklinė privalomos lietuvių literatūros programa yra pasenusi ir nepritaikyta šiuolaikiniam jaunam skaitytojui. Ar Tavo santykis su klasika toks pat, kokį formavo mokyklinės programos?

Mokykloje žodis „privaloma“ man savaime pridėdavo kažin kokią nuobodulio etiketę, o gal tai buvo tiesiog įprastas tokiam amžiui maištas prieš viską, kas liepiama. Štai ir kūno kultūros pamokose bėgioti būdavo didžiausia kančia, o šiandien lakstau net išsišiepęs.
Dabar į tamstelę Kristijoną ir kitus mūsų literatūros donelaičius žvelgiu it šiandienos keturkojai į Brisių – su nemenka pagarba. O kaip pastarąją išreikšti, tai jau kiekvieno pasirinkimas.
Ką naujo klasikoje atrandu aš? Susipažįsta su rėmais. O pažinus pastaruosius, jau galima drąsiai bandyti kažką naujo, nusistovėjusius kvadratinius rėmus perdirbti į šešiakampius ar kokius apskritus.

7. Kaip kuriant pavyksta neperžengti ribos tarp žaismingos parodijos ir piktos ironijos, perkuriant, interpretuojant iškilius lietuvių literatūros klasikus?

Net nežinau, ar tos ribos tikrai neperžengiu. Iš tiesų man pasisekė, maniškiai parodijuojami klasikai neprieis ir neduos man nosin sakydami: „Čia tai ir negražiai apie mus prirašaliojai, kiaule tu!“ Nebent iš įtūžio karste vienas kitas apsivers, o paskui ir patys linksmai pasijuoks iš mano tekstų.

8. Tikriausiai, būnant rašytoju, nėra lengva skaityti kitų kūrinius neanalizuojant jų. Vis dėlto, kokia literatūra žaviesi ir ar turi mėgstamų rašytojų?

Paskutiniu metu mėgstamiausias rašytojas yra liaudis su savo dainomis bei pasakomis, taip pat ir vaikų literatūra. Ypač – su smagiu nonsenso prieskoniu!
Vis dėlto, stengiuosi nebeturėti kokio vieno mėgstamo rašytojo, kažko labai sunkiai atsiplėšiu nuo jo rašysenos ir nesąmoningai imu pamėgdžioti jojo stilių. Tarsi kokia bedždžionė ar papūga.

9. Rašytojo darbas iš pažiūros atrodo romantiškas. Ar išties?

Kad ir kaip beskambėtų, tačiau nežinau anei vieno rašytojo darbo privalumo – anoks tatai gėris keletą valandų sėdėti prie kompiutero, gadinti akis ir eikvoti elektrą, vidury nakties keltis iš lovos ir suradus rašiklį užsirašyti įdomią mintį, kuri ryte pasirodo anei šiokia, nei anokia…
Na, gal privalumų ir esti – neretai galiu nusiplauti nuo indų plovimo, grindų siurbliavimo ar bulvių skutimo :)

10. Dar besimokydamas gimnazijoje buvai tapęs respublikinės šventės ,,Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“ laureatu. Neseniai šiame renginyje svečiavaisi kaip rašytojas, komisijos narys. Kokias didžiausias klaidas daro jaunieji poetai? Ko palinkėtum tiems, kurie dar tik bando kurti?

Turbūt vienintelė klaidelė – tai dažnai jaunųjų poetų kūryboje pasikartojančios frazės, tokios kaip: „auksiniai“ lapai rudenį ir panašūs monai.
Tačiau linkiu nenustoti bandyti. Anksčiau ar vėliau it kokiam išradėjui pavyks palikti bandymų laboratoriją su savojo išradimo brėžiniais, sava kūrybine kryptim. O kai būta krypties – jau šis tas, vis lengviau.

11. Gal galėtum pasidalinti savo kūrybiniais ateities planais?

Žiemop pasirodys „Šiokia tokia knyga apie raganą Šiokiatokią“; gal, žiū, skaitytojams pritiks ir atsidėsiu smagių veikalų jauniesiems skaitytojams rašymu, o ir visai norėčiau. Daugiau planuoti nedrįstu – kaip Laima (irgi mūzos) lems, taip bus gerai.

12. Tomai, jeigu nebūtum rašytojas, kuo tada norėtum būti?

Geru rašytoju :)

Rašytojas Tomas Dirgėla sutiko pasiduoti kūrybinei provokacijai - su žodžiais kakava, apelsinas, Palanga, skruostas, euras, vinis, nosinė, kaktusas, maištas sukurti improvizuotą kūrybinį darbelį. Štai rezultatas:

Vasaros romansas

Aš pirmąsyk tave išvydau Palangoj-
Man ėmė skruostai it burokai raudonėti.
Ir kilo maištas tąkart širdyje manoj,
Net apipyliau kakava taviškį skėtį.

Tu išsitraukei nosinę jį nuvalyt,
O aš ant josios pasidėjau apelsiną.
„Netyčia šitaip. Labai prašau – nepyk“,
Bandžiau maldaut ir išsiėmęs piniginę

Norėjau eurais už kakavą sumokėt,
Tik kaktusą ranka mana grubiai užkliuvo.
O šis ūmai sumanė tavo pusėn lėkt…
Na, nepasisekė tau. Nieko. Taip jau būna.

Aš pirmąsyk tave išvydau Palangoj,
Dabar aiškėja – tuo pačiu ir paskutinį.
Gal būtų viskas ėjęsis visai tvarkoj,
Bet pamiršau, jog reikia paminėt ir vinį…

Gabija Kriščiūnaitė ir Gretė Kriščiūnaitė, Palangos
senosios gimnazijos IIID klasė

Rodyk draugams

„Refami“ ugdytinių koncertas

2012-06-07 parašė gimnazijoszurnalistai

„Anapilyje” vyko Palangos bendruomenės nariams skirtas Vokalo studijos „Refami“ugdytinių koncertas „Dainų nupinsim pynę …“. Renginyje dalyvavo Snieguolės Rojutės „Choras kitaip”, Aistė Andruškevičiūtė, Inesa Viršilaitė, Lina Vonsevičiūtė, grojo Mantas Cholinas, Saulė Grigaliūnaitė, Justina Macijauskaitė dar dainavo Monika Urbytė, Laura Girčytė, Laimis Kasperavičius, Austėjos Šeduikytės ir Gertrūdos Paulauskaitės duetas, joms grojo Edvinas Dumčius, taip pat pasirodė gimnazijos roko grupė „Infra”. Koncerto sumanytojas Palangos senosios gimnazijos muzikos mokytojas metodininkas Stasys Stončius juokavo, jog jam šis koncertas buvo tarsi išnešiotas kūdikis. Taigi, kas davė pradžią šiam kūrybos vaisiui?

Visi koncerto dalyviai

Suradę „Refami“

Anot mokytojo, jis mokinių, norinčių priklausyti „Refami“, neieško. „Jokios prievartos nenaudoju, jie tarsi patys mane susiranda. Todėl visas repeticijas ir mokymus su šiais mokiniais mes pradėjome skirtingu laiku. Vienus moksleivius mokau ilgiau negu metus, o su kitais susipažinau tik šiemet“, - kalbėjo mokytojas.
„Jie visi yra labai skirtingi. Jiems negalioja jokios taisyklės“,- apie vokalo studijos „Refami“ ugdytinius pasakojo S. Stončius. „Kiekvienas iš jų yra savaip unikalus ir visiškai skirtingas, tokiu būdu atsiskleidžia moksleivių talentingumas “.

Jei taip pasakyčiau – eičiau namo

Pasidomėjus, ar per visa šių ugdytinių mokymo laikotarpį, S. Stončiui ar yra reikėję trenkti durimis ir pasakyti: „aš jūsų nebe mokysiu“, mokytojas atsakė: „ Žinoma, jog ne.
Tai pasakyti yra lengviausia. Jeigu taip pasielgčiau, tokiu atveju man pačiam reikėtų trenkti durimis ir eiti namo. Jie gali kurti, muzikuoti be manęs, o ką aš be jų veiksiu?“.
Pedagogas sakė: „Mes vienas kitą papildom. Moksleiviams reikia vyresnės rankos, padedančios įgyvendinti kilusias idėjas. Žinoma, kartais pagalvoju, jog galbūt gaištu laiką, taip pat kartais supykstu. Bet juk toks gyvenimas. Retkarčiais, grįžus namo pagalvoju: ką aš šiandien padariau? Juk nieko gero nenuveikiau - tik visus raminau, o kur darbo rezultatai? Tačiau kai pamatau, jog vis dėlto mane kas nors išgirdo, suprato, tada šios negeros mintys išgaruoja“.

Keitėsi ir vardai, ir pavardės

Muzikos mokytoju dirbantis 22 metus, S. Stončius kalbėjo: „Šis koncertas – didesnis solinis renginys, iš visų anksčiau organizuotų. Dažniausiai mokiniai iš šios vokalo studijos pasirodo tik įvairiose mokyklinėse šventėse, tokiose kaip, pavyzdžiui, paskutinio skambučio šventė“.
Pasak mokytojo, šis renginys, iš kitų prieš tai rengtų solinių koncertų, jam išsiskyrė tuo, jog pasikeitė vaikai. „ Anksčiau buvo vieni vardai ir pavardės, o dabar jau kiti.“

Bėga į muzikos kabinetą

Į klausimą, kaip mokytojui pavyksta taip su dominti savo ugdytinius, kad jie kartais net išeina iš kitų pamokų ir ateina į muzikos kabinetą, S. Stončius pasakojo: „Pagrindinė mano bandravimo su moksleiviais taisyklė – niekada nemoralizuoti. Su žmogumi reikia kalbėtis, bendrauti. Žinau, jog daugelis kolegų mėgsta nešioti kaukes, kurios tarsi nori pabrėžti: “mes esame mokytojai - mes visažiniai, visada teisūs. Bet taip juk nėra.”
Pedagogas paatviravo, kad pats niekada nebuvo geras mokinys. „ Paauglystėje buvau nesutramdomas, maištingas. Ne kartą buvau išvarytas iš klasės, o mano pažymių knygelėje mirgėdavo pastabos. Jaunas žmogus negali kitaip gyventi. Manau, jog kai visa tai supranti, bendraujant su mokiniais problemų nebe lieka,“- kalbėjo mokytojas.

Koncerto sumanytojas Palangos senosios gimnazijos muzikos mokytojas metodininkas Stasys Stončius
Koncerto sumanytojas Palangos senosios gimnazijos muzikos mokytojas metodininkas Stasys Stončius

„Dainų nupinsim pynę“ – ne muzikinė pauzė

O kodėl šio koncerto pavadinimas buvo „Dainų nupinsim pynę“ ? „Šiame renginyje susirinkusieji turėjo galimybę pasiklausyti tik dainų, muzikos. Nebuvo jokių šokių. Renginyje, tarsi į vieną pynę, norėjome sudėti visą muziką, visas dainas. Norėjome, jog atliekamos dainos nebūtų tarsi priedas prie kažkokio renginio, kaip muzikinė pauzė. O deja, juk taip dažniausiai atsitinka. Jei šiame „priede“ iškyla kokių nors techninių nesklandumų, atsiranda tokių, kurie nieko neišmanydami drįsta teigti, jog šie mokiniai nemoka dainuoti. Tad norėjome, kad žiūrovai suvoktų, jog šie vaikai tikrai yra gabūs, taip pat įrodyti, kad yra įmanoma surengti tokį solinį koncertą“, – pasakojo mokytojas.

Ten kur bardų dvasia

Mokytojas sakė, jog tai, kad „Anapilis“ yra senas pastatas, jo tikrai neišgąsdino rengti koncertą jame: „Priešingai, “Anapilio” salė tarsi pati skatino organizuoti “Dainų nupinsim pynę…” būtent ten. Mane traukė šios salės ypatingas jaukumas, tvyranti charizma. Juk Palangos “Anapilyje” gyvena Kernagio, Povilaičio ir kitų bardų dvasia. Taip pat ten pradėta rengti “Indėnų vasara”, bliuzo vakarai. Mes su mokiniais norėjome tarsi išeiti iš mokyklos ir tokiu būdu parodyti savo gabumus ir koncertą Palangos miesto bendruomenei.“
„Tačiau svarbiausia yra tai, jog mums „Anapilyje“ šį koncertą leido surengti Palangos kultūros centro direktorius Žilvinas Kažys. Jis labai geranoriškai mus priėmė, skolino salę“, - pabrėžė muzikos mokytojas.

Pasiruošimas koncertui

Ar buvo sunku šiuos jaunus žmones paskatinti ir kartu surengti šį koncertą? S.Stončius pasakojo: „Tikrai ne, nei vienas iš jų nesakė, jog neateis ar nesimokys. Manau, ruoštis koncertui juos vedė asmeniniai interesai. Repetuojančių tikslas buvo parodyti savo sugebėjimus. Be to, jie buvo daugiau - mažiau pasiruošę.“
S. Stončius atviravo, jog mintis surengti koncertą buvo brandinta jau ilgai. „Jau keletą metų norėjau suorganizuoti tokį renginį. Šis solinis renginys man tarsi pagimdytas, subrandintas kūdikis. Jau keletą kartų tokį solinį koncertą, žadėjome surengti gegužės mėnesio pabaigoje, bet šiuo metu prasideda egzaminų maratonas, taip pat juk daugelis išvažiuoja, kiti mokosi. Kartais trūkdavo vaikų, o šiais metais atsirado mokinių, kuriuos yra galima rodyti solinėse programose“.
„Rengiantis koncertui, daugiausiai užtruko techninis pasiruošimas. Dabar, kaip anksčiau, negalime tiesiog pasiimti akordiono ir demonstruoti save. Šiais laikais yra būtinas skirtingas dainų, muzikos susiderinimas“, – sakė pedagogas.
S. Stončius kalbėjo:„Koncertas – šventas dalykas, tai man tarsi narkotikas. Man pačiam reikėjo šio koncerto. Norėjau parodyti dainuojančius vaikus. Tai mano darbas. Pagaliau, koks tai dainininkas, kuris nenori pasirodyti scenoje? Koks dailininkas, kuris netapo? Koks žmogus yra teoretikas, jeigu jis nerašo, nekritikuoja, kažko neapibendrina? Taigi, šis mano noras muzikuoti ir rengti koncertus yra natūralus dalykas, skirtas gyvam žmogui, dirbančiam betkokį darbą“.
Anot muzikos mokytojo, jis toks pat kaip ir visi kiti. „Visi mes norime būti įvertinti. Manau, reikia nesikuklinti. Galbūt šį kartą buvau nekuklus? Žmonės šiomis dienomis mėgsta labai kritikuoti, sakyti:“ vieni nusidainavo, kiti nepadainavo“. Tačiau šios frazės kartais tarsi nuslopina visas viltis ir norus, vis dėlto reikia neatsisakyti savo tikslų ir viską daryti toliau“,- teigė mokytojas.

Žiupsnelis to, žipsnelis kito

„Viskas buvo gana gerai, aparatai nesugriuvo, niekas neištižo, nesudužo, neužgeso“, - apie solinio koncerto pasisekimą kalbėjo S. Stončius. „ Po koncerto teko girdėti įvairių nuomonių. Šiame renginyje buvo žiupsnelis to, žiupsnelis kito. Juk buvo atliekama įvairių stilių muzika. Skambėjo keletas kūrinių, skirtų vyresnio amžiaus klausytojui, dar roko ir ramesnių, lengvai, maloniai klausomų dainų. Turbūt nebuvo nei vieno, kuris sedėtų galvą pasirėmęs ir galvotų: kada čia pagaliau viskas baigsis? Kiek girdėjau daugumai susirinkusiųjų šis koncertas tikrai patiko.“

„Refami“- nuo šių metų

„Mano brolis mokėsi pas mokytoją S. Stončių, todėl šiais metais, po muzikos pamokos, nuėjau prie mokytojo ir pasakiau, kad norėčiau dainuoti“, - apie tai, kaip atsirado vokalo studijoje „Refami“, pasakojo gimnazistė Monika Urbytė.
M. Urbytė sakė: „ Dirbant su muzikos mokytoju, svarbiausia ateiti ir mestelėti idėją. Jeigu ji yra gera - jis pritaria ir mes dirbame link jų įgyvendinimo“.
S. Stončius garsėja kartais pasireiškiančiu „aštriu liežuviu“. Ar mergina yra kada nors įsižeidusi nuo mokytojo pasakytų žodžių? „Tikrai ne. Jau pripratau prie jo manierų. Net dar negavau jokios pravardės. Tik mokytojas mėgsta pasakyti, jog turiu metalinį balsą“, – šypsojosi mergina.
„ Turint didelį norą – niekada nesusipyksi. Svarbiausia yra geras tarpusavio bendravimas. Jei atsitinka kokia nors nelaimė, bandome vienas kitam padėti, pasitarti. Todėl jokių barnių dar nėra buvę, tikiuosi taip bus ir toliau“, – apie bendravimą su mokytoju pasakojo devintokė.
„Manau, jog reikia skatinti jaunus žmones pasireikšti. Mokykloje yra labai daug žmonių, kurie nors ir groja labai gerai, tačiau muzikuoja savo tamsiuose kambariuose ir nė karto neužlipa ant scenos. Reikėtų kuo daugiau tokių užsiėmimų kaip vokalo studijos. Tai būtų puiki galimybė muzikuojant parodyti tikrąjį save“.

Monika Urbytė
Monika Urbytė

„Refami“ suteikė daug pliusų

Gimnazistė Laura Girčytė pasakojo, kad su S.Stončiumi susipažino aštuntoje klasėje, kai dar nesimokė gimnazijoje. „Mano draugas pasiūlė nueiti pas jo muzikos mokytoją. Atėjau. Ir štai jau trečius metus jis mane moko. Tikiuosi, šiuos užsiėmimus lankysiu ir toliau.“
Pasak vienuoliktokės, S. Stončius – labai geras pedagogas. „ Jis man suteikė labai daug vertingos informacijos, reikalingos vokalui, taip pat praplėtė diapazoną, išmokė taisyklingai artikuliuoti ir kalbėti. Šios vokalo studijos lankymas man suteikė labai didelių pliusų”, - teigė gimnazistė.
Ar Laurai yra tekę susipykti su mokytoju ir pasakyti – viskas! Aš nebe dainuosiu! „Manau, taip pasakyti būtų neįmanoma. Jeigu jauti pagarbą mokytojui, niekada taip nepasielgtum. Mokytojas turi aukštesnes pareigas, daug daugiau patirties – negali su juo taip elgtis“, - atvira buvo pokalbininkė.

Laura Girčytė
Laura Girčytė

Jūratė Riepšaitė

Rodyk draugams

Emo - jaunimo subkultūra. Bijoti ar paremti?

2012-04-14 parašė gimnazijoszurnalistai

Prieš kelerius metus Kaune per vieną savaitę iš gyvenimo pasitraukė trys 15-17 metų paauglės. Paaiškėjo, kad jos yra jaunimo subkultūros emo propaguotojos. Neturite „žalio” supratimo apie tai? Gerai. Pastebėjote gatvėje vaikiną ar merginą juodais dažais išryškintomis akimis, pabrėžtinai išbalintu veidu, vilkinčius juodais drabužiais, nešiojančius converse batus, įsivėrusius auskarus, grandines…Vadinasi, ko gero, sutikote palangiškę ar palangiškį, propaguojantį emo.

Emo - negąsdina

Gimnazistė Ieva Bertašiutė atskleidė, jog mano, kad tikrų emo Palangoje nėra. “Tikrą emo atpažinčiau iš tamsių jo drabužių, balto veido, tamsiai padažytų akių, daugybės auskarų, apyrankių, taip pat iš liūdnos elgsenos, nuleistos galvos ar liūdnų akių. Emo manęs negąsdina. Juk reikia būti tolerantiškiems. Iš pradžių reikia žmogų pažinti ir tik tada spręsti, bendrauti su juo ar ne. Emo yra grupė žmonių, kurie turi savo kultūrą, savo pomėgius, mėgstamus dalykus, kaip ir kitos jaunimo grupės. Manau, jog emo tampama tada, kai žmogus nepritampa prie kitų žmonių. Nesąmonė, kad, emo propaguojantys jaunuoliai yra linkę į savižudybę. Tai - tik nepagrįsti gandai”, - kalbėjo vienuoliktokė.

“Emo stilius man patinka. Gražios emo šukuosenos, drabužiai, batai, džinsai, taip pat jų makiažas”, - savo nuomone dalinosi gimnazistė  Viktorija Šauklytė.

“Jeigu emo elgesys man grėsmės nekelia, tai tie žmonės tikrai manes negąsdina. Su vienu emo man yra tekę bendrauti. Žmogus yra tylus, uždaras ir labai draugiškas. Man keista, kad yra tokių žmonių, kurie, neišsiskirdami iš minios, pamatę emo, susidaro neigiamą požiūrį apie jį. Aš toleruoju visus stilius. Kiekvieno žmogaus sprendimas yra rengtis taip, kaip jis nori. Juk bendraujame su žmonėmis, o ne su jų stiliumi”, - pabrėžė V.Šauklytė.

Savo nuomonę apie emo subkultūrą taip pat išsakė Palangos senosios gimnazijos dvyliktokė Saulė Lesnickaitė :”Man patinka žmonės, kurie turi savo stilių, tokiu būdu jie išreiškia save. Emo stilius, žavi mane tikriausiai dėl savo akį traukiančių aksesuarų, tokių kaip metaliniai spygliai. Nors Palangoje emo galiu sutikti nedažnai, tačiau  teko bendrauti su žmogumi, priklausančiu emo subkultūrai. Bendravau su tuo žmogumi įprastai. Manau, jog gimnazijoje nėra labai toleruojamos tokios subkultūros kaip emo. Iš jų yra šaipomasi, o tai, mano nuomone, priverčia emo dar labiau užsidaryti savyje ar netgi žalotis.”

Buvusi Palangos senosios gimnazijos mokinė, dabar jau studentė besimokanti Kaune, Jūratė Rėpšaitė, sutiko pasidalinti savo nuomone apie emo subkultūrą: ” Emo - tai yra saviraiškos forma, jai priklauso žmonės, kuriems yra priimtinas ir būdingas emo gyvenimo stilius.”

J. Rėpšaitė, paklausta, kodėl, jos nuomone, kai kurie mokytojai kartais nepakankamai toleruoja įvairių subkultūrų mokinius, atsakė: “Taip vyksta galbūt todėl, kad mokytojams yra sunku suprasti įvairius skirtingus stilius, tokius kaip emo. Reiktų prisiminti, kaip seniau gyveno mūsų mokytojai, kai dar nebuvo tiek daug įvairių subkultūrų. Juk jų mokymosi laikotarpiu visi griežtai vilkėdavo uniformas. Visi mokiniai, atrodydami be galo tvarkingai apsirengę, beatodairiškai sutikdavo su visa mokyklos tvarka. Kiekviena subkultūra skelbia savo savitumą, o juk daugelis mokytojų gina mokinių vienodumo idėją, kuri turėtų būti propaguojama bent jau mokykloje.”

Dabar jų mažiau

“Prieš porą metų gimnazijoje teko tikrai gana daug matyti merginų, dėvinčių “kerzus”, besirengiančių juodais sijonais, juodomis palaidinėmis ir pasidažiusių tamsiu akių makiažu. Tačiau šiais mokslo metais tokių žmonių teko sutikti tikrai nedaug”, - sakė Palangos senosios gimnazijos matematikos mokytoja Virginija Stončė.

“Prieš porą metų gimnazijoje teko tikrai gana daug matyti merginų, dėvinčių “kerzus”, besirengiančių juodais sijonais, juodomis palaidinėmis ir pasidažiusių tamsiu akių makiažu”, - sakė V.Stončė.

“Prieš porą metų gimnazijoje teko tikrai gana daug matyti merginų, dėvinčių “kerzus”, besirengiančių juodais sijonais, juodomis palaidinėmis ir pasidažiusių tamsiu akių makiažu”, - sakė V.Stončė.

“Tokių mokinių galbūt sumažėjo todėl, kad tikriausiai pasikeitė mados, o gal šis - emo judėjimas tapo nebe toks populiarus. Be to, nemanau, jog visi tie, kurie rengiasi emo subkultūrai būdingais drabužiais, iš tikrųjų priklauso šiam judėjimui. Man asmeniškai neteko mokyti nė vieno mokinio, priklausančio emo subkultūrai. Tačiau jokie emo subkultūrai būdingi aksesuarai, pavyzdžiui, metaliniai spygliai, neturėtų būti nešiojami mokykloje. Kiek pastebėjau, emo  nenešiodavo gimnazistinių švarkų - o tai jau yra gimnazijos vidaus darbo tvarkos taisyklių pažeidimas. Dažniausiai emo vietoj gimnazistinių švarkų pasirinkdavo juodus drabužius”, - pasakojo mokytoja.

“Mokytojai, kurie moko emo, tiesiog turėtų taktiškai paprašyti prisiminti gimnazijos vidaus darbo tvarkos taisykles. Mokykloje turi būti mokyklinė apranga, kuri pas mus yra priimtina, o laisvalaikio metu, už mokyklos ribų, tegu jie save išreiškia kaip nori”, - sakė Palangos senosios gimnazijos mokytoja.

Paklausta, ką jai teko girdėti apie įvairais subkultūras, V. Stončė sakė:”Auginu dukrą paauglę, todėl šiek tiek žinau apie kai kurias subkultūras, tokias kaip forsai ar kitokias. Jaunystėje ir pati šiek tiek domėjausi įvairiais stiliais. Taip pat su savo aulėtinių, dešimtokų klase, vieną kartą, per klasės valandėlę, kalbėjome apie jaunimo judėjimus, kaip jie reaguoja į juos - pritaria, ar nepritaria, kokią įtaką daro įvairios subkultūros jauno žmogaus asmenybės formavimuisi. Mokiniai domisi įvairomis subkultūromis, bet mano auklėtinių klasėje nėra nė vieno priklausančio kuriai nors jaunimo subkultūrai.”

Buvusi emo

Save laikiusi emo gimnazistė Neringa Bukytė sutiko pasidalinti savo patirtimi: „Emo - tai jausmingas žmogus, kuris rengiasi emo stiliumi, klausosi tai subkultūrai būdingos muzikos, kuri yra jausminga ir gan liūdna.”

N. Bukytė sakė, jog pažinti emo stilių ją paskatino muzika: „Prieš tapdama emo, pradėjau klausytis roko muzikos, domėjausi ja ir vėliau, naršydama internete, sužinojau, jog yra tokia emo muzika, emo stilius. Kodėl tapau emo? Tikriausiai todėl, kad mane sužavėjo jų gyvenimo būdas, tai jog jis yra ekstravagantiškas ir kontrastiškas”, - pasakojo gimnazistė.

N.Bukytė sakė, jog pažinti emo stilių ją paskatino muzika

N.Bukytė sakė, jog pažinti emo stilių ją paskatino muzika

Gimnazistė paatviravo, jog kai kurie bendraamžiai, nesuprasdami jos stiliaus, pasišaipydavo.

Kaip mokytojai reagavo į ekstravagantišką stilių?

„Kai kuriems mokytojams nepatiko mano emo stiliaus drabužiai ir jų aksesuarai. Pavyzdžiui, dideli metaliniai spygliai, kuriuos mėgau nešioti ant kojų ir ant rankų, taip pat grandinės ir suvelti plaukai.Tačiau, tiesą sakant, visi buvo gan tolerantiški”, - sakė mergina.

Ji prisimena, kad vieną kartą, kai su draugais buvo parduotuvėje, nepažįstamas vyras jos paklausė: „ Ar nukratė elektra?”

„Man patiko ši nauja įžvalgi frazė”, - šypsodamasi pasakojo mergina.

Ji sako, kad jau nelaikanti savęs emo. „Išaugau iš to amžiaus, kai yra noras priklausyti, kokiai nors subkultūrai ar grupuotei. Dabar žaviuosi individualizmu ir supratau, kad žmogus turi gyventi nebūtinai su jam užklijuota etikete, tokia, kaip pavyzdžiui, emo”, - teigė mergina.

Emo - tokie kaip ir kiti

“Emo, kaip ir daugelis kitų subkultūrų - yra viena iš jaunimo saviraiškos priemonių, kai žmogus, priklausydamas vienai ar kitai subkultūrai, parodo koks jis yra, taip pat atskleidžia savo nuotaiką, požiūrį į pasaulį, gyvenimą ir kitus žmones”, - teigė Palangos senosios gimnazijos psichologė Gabrielė Vilkaitė.

Ji mano, kad emo - joks nukrypimas.

“Emo, kaip ir daugelis kitų subkultūrų – yra viena iš jaunimo saviraiškos priemonių”, - sakė G.Vilkaitė.

“Emo, kaip ir daugelis kitų subkultūrų – yra viena iš jaunimo saviraiškos priemonių”, - sakė G.Vilkaitė.

“Priklausyti ar nepriklausyti kokiai nors subkultūrai - kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Manau, kad galbūt žmonės, kurie priklauso emo, turi kokių nors neišspręstų egzistencinių problemų. Bet jų turi kiekvienas jaunas žmogus”, - sakė psichologė.

Psichologė mano, kad jeigu jaunuolis tapo emo, šeimos nariai turėtų su juo pasikalbėti.

“Juk jeigu jų vaiko elgesys pasikeitė, galbūt jis turi rimtų problemų. Staigus tapimas emo gali būti tylus prašymas pagalbos. Jeigu jaunam žmogui sunku žodžiais pasakyti: “aš noriu, kad tu man padėtum”, tada jie tai pasako kitais būdais”, - sakė G. Vilkaitė.

Ji pridūrė: “Reikia atsiminti ir tai, kad jaunimo subkultūros - laikinos. Iš jų dažniausiai išaugama. Emo jaunuoliai, kuriems nebūties tematika yra svarbi, anksčiau ar vėliau supranta, kad nebūtis - neišvengiama lemtis, o gyvenimas yra margaspalvis”.

Jūratė Riepšaitė

Rodyk draugams

Juokas pro ašaras

2012-04-14 parašė gimnazijoszurnalistai

Sutrumpėjusiose dienose vis daugiau tamsos, saulės aplinkui - nematyti. Tokiomis niūriomis dienomis, atrodo, ausys užkliūva vien tik už blogų naujienų. Taip atsitiko ir vieną trečiadienį vykusiame mūsų gimnazijos mokinių ir mokytojų susirinkime. Čia išgirstos labai blogos naujienos net nustelbė susirinkimo pabaigoje padėkos raštus gavusių mokinių džiugesį.

Gimnazistų problemos nesibaigia vien rūkymu ar gėrimu

Gimnazistų problemos nesibaigia vien rūkymu ar gėrimu

Netikėtas svečias

Trečiadienį mokiniams mokytojai pranešė, jog didžiojoje mokyklos salėje vyks susirinkimas. Visi moksleiviai ten ir nuskubėjo. Vieni džiaugėsi, kad išvengs pamokų, o naujieji gimnazistai susirūpinusiais veidais klausinėjo, kur galėtų rasti tą didžiąją salę.

Atėjusieji į susirinkimą iškart pastebėjo, jog direktorius šį kartą susirinkimą ves ne vienas. Šalia jo pamatėme nepilnamečių reikalų inspektorę Genovaitę Jociuvienę.

Bendras susirinkimas prasidėjo blogomis žiniomis. G.Jociuvienei pastebėjus, kad neigiamų reiškinių statistika, palyginus su praėjusiais metais, yra žymiai pablogėjusi. Buvo pranešta, jog net aštuoni gimnazijos mokiniai rugsėjo pirmąją dieną buvo sulaikyti už alkoholinių gėrimų vartojimą arba neblaivaus pasirodymą viešosiose vietose, o pernai - tik du ar trys. Taip pat už rūkymą viešose vietose buvo sulaikyti net devyni gimnazistai.

Nelauktas elgesys

Staiga, išgirdus šią liūdną statistiką, pasigirdo plojimai tų, kurie daugiausiai ir geria alkoholio, rūko, vėluoja į pamokas ir nenešioja gimnazistinių švarkų. Gaila, tačiau garsiausiai plojo vaikinai, taip jie įrodė, jog stiprioji lytis labiau pažeidžia gimnazistų taisykles nei merginos. Mokytojai, direktorius  ir nepilnamečių reikalų inspektorė Genovaitė Jociuvienė neslėpė nusivylę tokia reakcija. Nejaugi išgirstoji suvestinė tikrai verta plojimų ir džiaugsmo? Kraupu, kai daugumai mokinių sukelia juoką ir per pamokas žiūrimi filmai apie žydų genocidą, tad nenuostabu, kad norisi juoktis ir iš liūdnų gimnazistų elgesio rezultatų.

Ne paslaptis ir tai, kad didžioji dalis bendraamžių tave laiko normaliu tik tada, kai tu išgeri arba parūkai. Tenka pripažinti, jog tik mažoji dalis iš mūsų išdrįstų išmesti iš rankų siūlomą alaus butelį ar cigaretę. Taigi, kodėl taip vyksta?

Nėra vienos priežasties

„Priežasčių, kodėl tai vyksta, yra gana nemažai, tikrai negalėčiau išskirti vienos ar dviejų, - paklausta, kodėl daugiau mokinių pradėjo vartoti alkoholį ir rūkyti, atsakė  mūsų gimnazijos psichologė Gabrielė Vilkaitė. - Paaugliai daugiau geria, nes jaučia didžiulę draugų įtaką, norą tokiu būdu atsipalaiduoti, laisviau išreikšti savo emocijas”.

Mūsų gimnazijos socialinės pedagogės Aldonos Lukavičienės nuomone, šių metų neigiamų reiškinių  statistikos padidėjimą lėmė tai, jog į gimnaziją mokytis atėjo vyresnio amžiaus mokiniai (palyginus su kitomis mokyklomis).

Taip pat buvo paaiškinta, jog mokyklos vadovybė neturi įgaliojimų kažko imtis šiuo klausimu, pavyzdžiui, kviestis tėvus. Norint išspręsti šias problemas mokykloje tik gali būti skaitomos prevencinės paskaitos, kalbama apie alkoholio ir rūkymo žalą.

Problemos nesibaigia vien rūkymu ir gėrimu

Prisiminus dar vieną gimnazijoje vyraujančią problemą - vėlavimą į pamokas, G.Vilkaitė paaiškino ir vėlavimo reikšmę: „Apskritai vėlavimas gali būti traktuojamas kaip nepagarba. O be to, mano draugai vėluoja, kodėl man nevėluoti?”

Psichologė sakė, kad ir atsisakymas nešioti gimnazistinius švarkus visada buvo problema, net ir tada, kai ji pati buvo dar moksleivė. „Paaugliai nori rengtis savo drabužiais. Be to, su švarkais būna per karšta ir nepatogu”.

Gimnazijos direktorius A. Karačionka sutiko daugiau papasakoti apie vėlavimo ir švarkų nenešiojimo problemą gimnazijoje: “Nuo spalio 12 dienos pradėjome žymėti vėluojančius. Prieš imantis priemonių vėluojančiųjų buvo pakankamai daug. Šiuo metu vėluojama yra mažiau, kadangi moksleiviai žino, jog jis yra registruojami. Tačiau, jei vėlavimo į pamokas atvejų vėl padažnės, mokiniai privalės rašyti pasiaiškinimus, mokytis vidaus tvarkos taisyklių ir jų laikytis. O kalbant apie švarkų dėvėjimą, galiu priminti, kad mokyklos vidaus tvarkos taisyklėse yra parašyta, jog švarkas - privalomas. Penktadienis yra diena be uniformų, bet tai nereiškia, jog tai - sportinių “treningų” diena”.

Mokinių nuomonė

Norint sužinoti, ar gimnazijos mokiniai įžvelgia rūkymo, alkoholio, vėlavimo į pamokas bei švarkų nenešiojimo problemas, buvo apklausta 15 mūsų gimnazijos moksleivių iš įvairių klasių.

Trečios b klasės mokinės Rasos Kornelijos Marozaitės nuomone, viena didžiausių gimnazistų problemų yra rūkymas. Kaip šios problemos sprendimo būdą gimnazistė įvardijo tai, jog pertraukų metu geriau mokiniai galėtų daugiau žaisti stalo tenisą, biliardą ar kitus stalo žaidimus, o ne skubėtų parūkyti.

Gimnazistė Greta Kaklytė įsitikinusi, kad kultūringas elgesys ir pagarba taisyklėms turi būti ugdomi nuo mokyklinio amžiaus: „Mano nuomone, gimnazistai yra pakankamai suaugę, kad suprastų taisyklių svarbą. Iš tiesų visos problemos paaugliams turės įtakos ateityje, todėl yra aktualios. Rūkymas ir alkoholio vartojimas gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Vėluodami ir nenešiodami uniformų gimnazistai pažeidžia vidaus tvarkos taisyklės, o tai reiškia, kad jie nenori mokytis šioje mokykloje. Pirmokai ir antrokai gali likti buvusiose ugdymo įstaigose, o vidurinio ugdymo siekiantiems moksleiviams tenka laikytis Senosios gimnazijos taisyklių arba rinktis kitų savivaldybių ugdymo įstaigas. Mokinių pamėgtose slaptose vietose dažniau galėtų budėti pareigūnai, kurie iškart praneštų moksleivių tėvams apie nusižengimus ir taikytų įstatymų numatytas baudas”.

Tačiau dauguma apklaustųjų gimnazistų priėjo prie bendros nuomonės, jog rūkymas ir alkoholio vartojimas yra labiau šeimos problema, o ne mokyklos. Jų nuomone, mokyklos vadovybė neatsakinga  už mokinių elgesį savaitgaliais ir laisvalaikiu - tai tėvų pareiga.

Apklaustieji įsitikinę, kad mokiniai privalo laiku ir atvykti į pamokas bei nešioti gimnazistinius švarkus, nes tai numatyta gimnazijos vidaus taisyklėse.  Tačiau daugelis gimnazistų paaiškino, jog su švarkais būna per karšta ir nepatogu, ypač sušilus po kūno kultūros pamokų. Jų manymu, kartais reikėtų atsisakyti tokių griežtų taisyklių. „Juk kai kalbama apie paauglius - tai, kas jiems draudžiama, tik dar labiau skatina norą tai daryti, - kalbėjo moksleiviai. - Mokiniai patys turi atskirti ir suvokti, koks elgesys geras ir koks blogas, kas leistina ir kokių mokyklos taisyklių jie privalo laikytis”.

Jūratė Riepšaitė

Rodyk draugams

Pavasarį “Pozityvo” komanda pasitiko su Palangos jaunimo koordinatore L. Grendiene

2012-03-02 parašė gimnazijoszurnalistai

Šiandien, pirmą pavasario dieną, senosios gimnazijos projekto „POZITYVAS“ nariai susitiko su Palangos miesto jaunimo koordinatore Laura Grendiene. Gurkšnodami arbatą ir kramtydami keksiukus „pozityvuoliai“ spėjo aptarti viską nuo jaunimo projektų iki koordinatorės buvusių klasiokų. Taigi, po susitikimo Laura džiaugėsi, jog Palangoje yra aktyvaus jaunimo, o gimnazistai, jog tokie bendraujantys ir visaip kaip draugiški žmonės dirba su Palangos jaunimu. Greitai užsivedusi diskusija netruko peraugti į ateities planų kūrimą. Juk, kas nenorėtų Jaunimo dienos ar viso jų centro Palangoje? Susitiko nepažįstami, o išsiskyrė kaip draugai, tarę „iki susitikimo“.

Živilė Karevaitė

Rodyk draugams

Tarptautinio nuotykio savaitė

2012-02-12 parašė gimnazijoszurnalistai

Spektaklio mokykloje finalinė daina. Nuotrauka Rúben Toy.

Spektaklio mokykloje finalinė daina. Nuotrauka Rúben Toy.

Lapkričio18 dienos vidurnaktį 7 mokiniai iš Palangos senosios gimnazijos pajudėjo Lenkijos sienos link. Kelionės tikslas – jaunimo mainai „Nuo stebėtojų iki savanorystės“. Šiuose mainuose oficialiai dalyvavo 35 žmonės iš 5 skirtingų Europos šalių – Rumunijos, Italijos, Portugalijos, Lenkijos bei Lietuvos.

Ankstų šeštadienio vakarą linksmoji lietuvių septyneriukė pasiekė kelionės tikslą – Pivničną ir suskubo įsirengti svečių namų „Chemik“ kambariuose. Pirmas apgyvendimino vaizdas, tenka pripažinti, nedžiugino, tačiau dėlto tikriausiai galime kaltini tik savo lepumą, mat po kelių dienų nedidučiai kambariai mums atrodė it jaukūs, savi namai. Mūsų nuostabai, buvome pirmi atvykę dalyviai ir kitų šalių atstovų laukėme iki pat išnaktų.

Kitą rytą, kuomet Pivničnoje bruzdėjo jau visi dalyviai, prasidėjo pirmieji užsiėmimai, susipažinimo bei psichologiniai žaidimai. Pirma atrodė, jog niekuomet neįsiminsime visų dalyvių vardų, tačiau po kelių dienų visi iki vieno žinojome mažiausiai vieni kitų vardus. Lietuvių ekipažas šiuose mainuose buvo pats jauniausias. Nors oficialus dalyvių amžius turėjo būti 17-26 metai, lietuviai atsivežė vieną, patį jauniausią dalyvi mainuose Tomą Bondarevą. Kitų dalyvių amžius svyravo nuo 20 iki 39 metų, tačiau mūsų bendravimui ar supratimui tai įtakos nepadarė, priešingai, tai galbūt labiau buvo privalumas – turėjome puikią galimybę pasisemti patirties.

Kiekviena šalis atstovavo tam tikroms jaunimo organizacijoms, pavyzdžiui patys mainų organizatoriai lenkai atstovavo „Y.M.C.A“ organizacijai, o rumunai tarptautinei savanoriavimo organizacijai „Zamolxes“. Pastarųjų kompaniją sudarė dalyviai net iš 5 šalių, iš kurių ne visos buvo numatytos programoje. Šią kompaniją sudarė savanoryste jau užsiimantys jaunuoliai iš Prancūzijos, Rumunijos, Albanijos, Italijos bei Ispanijos. Šiai kompanijai vadovavo 39 metų rumunas Florinas Predecesu, kuris ir yra „Zamolxes“ organizacijos vadovas. Vyras visą savaitę be išimčių stebino visus dalyvius savo sugebėjimu bendrauti su jaunesniais bei kartais juos pamokyti nemoralizuojant.

Be psichologinių užsiėmimų ir įvairios veiklos svečių namuose „Chemik“, dalyviai taip pat turėjo ne vieną išvyką miestelyje Pivnična ir už jo ribų. Aplankėme žmonių su negalia centrą „Nasce Dom“, vietinio folkloro muziejų, Pivničnos vidurinę mokyklą, Krynicos miestelį bei „Misija Afrika“ organizacijos buveinę. Visos šios ekskursijos buvo viena už kitą naudingesnės ir įdomesnės. Pavyzdžiui, „Nasce Dom“ centre mainų dalyviai turėjo galimybę pabendrauti su retų talentų žmonėmis – medžio drožėjais, gobeleno audėja, dailininkais, o mokykloje pasijautėme tarsi tikros garsenybės. Jauni mokiniai, po spektaklių, kuriuos statė patys dalyviai, savanorystės tema, spiste spietėsi aplinkui aktoriaus duonos paragavusius dalyvius. Kiekvienoje išvykoje emocijos buvo abipusės – dalyvių veiduose nuolatos tviskėjo nuoširdžios šypsenos, o žmonių, kuriuos aplankėme pasakojamos istorijos ir jų gausa leido suprasti – buvome laukiami.

Po kasdienių išvykų vakarų kulminacija buvo nacionaliniai vakarai. Kiekviena šalis, dalyvaujanti šiame projekte privalėjo bent trumpai pristatyti savo šalį, nacionalinius patiekalus bei gėrimus. Taigi, kas vakarą skanavome naujų, nematytų patiekalų, o prisikišę pilvus mokėmės tradicinius šalių žaidimus bei dainas. Lietuviai savo vakaro metu pristatė keptą juodą duoną su sūrio padažu, mielinius blynus bei midų. Dalyvių reakcija, ko nesitikėjome, buvo labai teigiama. Daugelis žmonių net teiravosi receptų.

Pristatę savo gražią šalį – Lietuvą, pasisėmę naujų idėjų bei patirties, palangiškiai su nemenku liūdesiu, jog tokia kupina nuotykių, teigiamų emocijų savaitė baigėsi, lapkričio 26 vakarą patraukė namo. Kelionė baigėsi, tačiau patirtis, kurią įgijome liko su mumis ir ją panaudosime naudingai.

Karolina Vičiūtė

Rodyk draugams

Šimtas minčių iki šimtadienio

2012-02-08 parašė gimnazijoszurnalistai
Šventinė šimtadienio nuotaika turėtų išblaškyti mūsų nepasitenkinimą dėl vis dėlto vykstančių pamokų ir galbūt sušvelninti kategorišką mokytojų sprendimą.

Antradienio vakarą visus Palangos senosios gimnazijos abiturientus elektroniniame dienyne aplankė pavaduotojos žinutė, informuojanti, jog kaip ir kiekvienais metais, šį penktadienį, per dvyliktokų šventę – šimtadienį - jiems pamokos vyks. Išskyrus pirmąją – kai auklėtinius sveikins klasių auklėtojai bei vienuoliktokai. Beje, savo nuoširdų supratimą mokytojai parodė atleisdami dvyliktokus nuo aštuntos ir septintos pamokų. „Ot ačiū!”, - perskaičiusi ironiškai atsakiau „gerajai“ naujienai.

Socialiniame tinkle „Facebook, gimnazijos dvyliktokų grupėje reakcija buvo panaši į manąją, tik dar stipresnė: „Į jokias pamokas aš neisiu!“, „Dar to betrūko!”, „Jie ką, išprotėjo?“. Tiesą sakant, aš taip pat per vienintelę tokią šventę gyvenime nežadu tūnoti pamokose. Turėdami praėjusių metų dvyliktokų pavyzdį, kai nei vienas abiturientas pamokose nepasirodė ir dėl to jų direktorius aukštyn galva nepakabino, mes jaučiamės ramiau.

Gimnazijos prezidentė, taip pat dvyliktokė, Ignė Švėgždaitė niekuo šiuo klausimu padėti negali: „Pamokos tikrai vyks ir nieko čia nepakeisit. Jei apsisprendėt į pamokas neiti, galvokit, kaip pateisinsite nebuvimą pamokose“, - perspėjo mus, nors ir pati sakė neisianti į pamokas. Keista, tačiau šį kartą net tėvams atrodo nelogiška atėjus su suknelėmis sėdėti pamokose. Ir ne šiaip sau! Kai kurioms abiturientų klasėms suplanuoti matematikos kontroliniai darbai, kitoms – teksto suvokimas. Toks įspūdis, lyg paskutinę dieną mokykloje būtume ir kitą savaitę nelauktų penkios matematikos ar lietuvių kalbos pamokos! Ir kokį įmanoma gauti pažymį, rašant kontrolinį per savo šventę? O gal, kaip visada, mokytojai sakys: „Čia ne kontrolinis, o patikrinamasis darbas“? Gal tuomet reikėjo pamėtėti mokytojams idėją nelaukti ateinančio pirmadienio ir lietuvių bandomąjį egzaminą taip pat skirti penktadienį? Gi ne tikras - bandomasis!

Sunku ir įsivaizduoti mokytojų reakcijas, penktadienį kabinetuose išvydus porą mokinių. Blogiausiu atveju skambučiai tėvams dėl masinio pabėgimo lauks dar tą pačią dieną, geriausiu – mokytojams prabils sąžinė ir jie sakys: „Eikite vaikai, džiaukitės gyvenimu ir švęskite paskutines dienas mokykloje!” Nors tai labiau įmanoma, turintiems kūno kultūros ir teatro pamokas, aš išlieku optimistiška. Susitardavome dvylika metų, susitarsime ir šįkart. Mokytojai gi jau be nervų, bet vis dar su širdimi.

Nuotraukoje: Šventinė šimtadienio nuotaika turėtų išblaškyti mūsų nepasitenkinimą dėl vis dėlto vykstančių pamokų ir galbūt sušvelninti kategorišką mokytojų sprendimą.

Živilė Karevaitė

Rodyk draugams